Vienas mirė, trys apsinuodijo
„Marijampolėje savaitgalį jaunuolių vakarėlis baigėsi tragiškai. Pagalba naktį iš šeštadienio į sekmadienį narkotikais apsinuodijusiems vaikinams kelis kartus buvo kviečiama tuo pačių adresu – į Beržų gatvę.
Nuo narkotinių medžiagų apsinuodijo du 17-mečiai, kurių vienas mirė, ir 18-metis. Du vaikinai atvežti į ligoninę. 17-metis po kurio laiko buvo paleistas gydytis į namus, o 18-metis toliau gydomas ligoninėje, jo būklė stabili. Kaip skelbė policija, negyvo nepilnamečio kūnas buvo rastas bute apie 1.50 val.
Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Beržų gatvė Marijampolėje
Policija pradėjo ikiteisminį tyrimą mirties priežasčiai nustatyti.
Šeštadienį į Marijampolės ligoninę buvo pristatyta ir alkoholiu apsinuodijusi 13-metė paauglė. Ji taip pat buvo atvežta iš Beržų gatvės, tačiau, anot policijos, šie atvejai tarpusavyje nesusiję“, – toks pranešimas žiniasklaidoje pasirodė pirmadienio rytą.
O vietos valdžios atstovai patvirtino – Beržų gatvė yra jau nuo seno probleminė vieta, esą ten yra bendrabučiai, kur ir gali būriuotis narkotikus vartojantys paaugliai.
Beržų gatvė – visa Lietuva
Tačiau tai – tik iš dalies tiesa. Visų pirma, pats įvykis su bendrabučiais nėra susijęs. Nesaugia pavadinta Beržų gatvė šią savaitę tik tapo situacijos dėl narkotikų vartojimo veidrodžiu.
Beržų gatvė yra ne kas kita, kaip visa Lietuva, nes į ligonines visoje Lietuvoje papuola įvairiomis psichotropinėmis medžiagomis apsinuodijantys vaikai ir paaugliai.
Nesaugia pavadinta Beržų gatvė šią savaitę tik tapo situacijos dėl narkotikų vartojimo veidrodžiu.
Tiesa, informacijos apie tokius įvykius pateikiama labai nedaug, tik kelios eilutės – mat įvairios tarnybos ant savo durų pasikabina spynas, pavadintas asmens duomenų apsauga. Todėl dramos tampa tik statistika, tik Baudžiamojo kodekso, pagal kuriuos pradėti ikiteisminiai tyrimai, straipsniais.
Kas už jų – žino tik patys artimiausieji.
15min neseniai publikavo tyrimą apie narkotikų prieinamumą ir paplitimą tarp paauglių.
Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Beržų gatvė Marijampolėje
Tėvas paviešino jautrų įrašą
Dėl septyniolikmečio mirties šią savaitę pasisakė įvairios tarnybos ir vaiko teisių gynėjai. Visi jie akcentavo ir sisteminę problemą – narkotikų paplitimą bei jų prieinamumą.
Beje, miręs vaikinas negyveno nei bendrabutyje, nei apskritai Beržų gatvėje. Jo šeima gyveno nuosavame name kitoje miesto vietoje. Čia, spėjama, vaikinas lankėsi pas draugą, kur vyko vakarėlis.
Septyniolikmetis marijampolietis palaidotas trečiadienį, o jo tėvas socialiniame tinkle paviešino jautrų įrašą, skirtą savo sūnui. „Be tavęs namai tušti“, – rašė jis.
Su 15min šia tema sutiko pasikalbėti Marijampolės miesto seniūnijos seniūnė Dalė Sabaliūnienė, vyriausiosios specialistės Gintarė Mirijauskienė ir Sandra Urbonienė. Moterys sako, kad tokie įvykiai visų pirma paliečia emociškai – kaip mamas, auginančias ar jau užauginusias vaikus.
Greta seniūnijos pastato – viena iš Marijampolės mokyklų, tad, sako specialistės, per pertraukas apie pastatą būriuojasi elektronines cigaretes rūkantys vaikai, dėl to ne kartą kviesta ir policija.
– Kaip jūs reagavote į žinią, kad Marijampolėje, Beržų gatvėje vienas paauglys, apsinuodijęs narkotikais mirė, kiti – pateko į medikų rankas. Ne kaip seniūnijos specialistės, bet kaip mamos?
G.Mirijauskienė: Žiauriai. Du praėjusius vakarus apie nieką daugiau nekalbėjau, tik apie tai. Turiu 14 ir 11 metų sūnus. Rodžiau to berniuko feisbuką, jo tėvo raudas, atsisveikinimą su sūnumi. Labai baisu.
Norėjau net savo vaikus nuvesti į šarvojimo salę ir parodyti, kas vyksta. Savotiška pamoka būtų, kad pamatytume – nes pašarvotas buvo jo kūnas, ne urna.
Norėjau net savo vaikus nuvesti į šarvojimo salę ir parodyti, kas vyksta.
Tokia mano reakcija kaip mamos.
O kaip specialistės – sakyčiau, kad manęs nenustebino. Narkotikai yra laisvai pasiekiami, platinami mokyklose, viduje, už durų ir prie durų. Tikrai nenustebino.
Pagal tai, kad narkotikai yra taip lengvai prieinami – sakyčiau, kad kol kas turime dar mažai mirčių.
– Sakote, kad narkotikai platinami visur: mokykloje, prie jos durų ir už jų. Žinote tai – kaip faktą?
D.Sabaliūnienė: Taip, nes vaikai atsiveria, pasako.
S.Urbonienė: Vaikai mėgsta kalbėtis.
D.Sabaliūnienė: Taip ir sako: telefonu paskambinau ir atvežė. Viskas atvira.
G.Mirijauskienė: Todėl manęs, kaip specialistės, šis įvykis ir nenustebino. Narkotikai prieinami viešai.
– Tiems, kurie negyvena Marijampolėje, šis įvykis tarsi beveidis, nes miręs vaikinas – tik nepažįstamas septyniolikmetis. Jums, matyt, kitaip?
G.Mirijauskienė: Jis mūsų kolegės geriausios draugės sūnėnas. Atrodė geras, išvaizdus vaikinas, mandagus jaunuolis (kaip sakė G.Mirijauskienė, tam tikrų ženklų, peržvelgus septyniolikmečio feisbuką, buvo galima pastebėti – aut. past.).
– Gintare, minėjote, kad tėvo įrašą rodėte ir sūnui. Kaip jis reagavo?
G.Mirijauskienė: Taip, liepiau paskaityti tą postą. Jis verkė. Koks skausmas tėvams!
Atrodė geras, išvaizdus vaikinas, mandagus jaunuolis.
– Viešoje erdvėje teko matyti, kad viskas įvyko Beržų gatvės bendrabutyje.
D.Sabaliūnienė: Ne, ne bendrabutyje, o greta esančiame daugiabutyje. Tas vaikinas ten negyveno, jis gyveno kitoje gatvėje, nuosavame name. Tai – gana pasiturinti šeima.
– Gyvenime dažnai lyginame dalykus. Kaip gyvenome patys, kaip elgėmės paauglystėje.
G.Mirijauskienė: Mes, kai augome, gal išgerdavome geriausiu atveju.
Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Gintarė Mirijauskienė
– Auginti vaikus dabar – yra nerimo dėl narkotikų?
G.Mirijauskienė: Aš galvoju, kad mano tikrai nepabandys. Kai tokie dalykai nutinka, atrodo, gal tavieji vaikai bus protingesni. Nuo pirmo elektroninės cigaretės dūmo vaikai miršta – būna ir taip. Kalbu apie tai su vaikais.
– Kokia yra ta Beržų gatvė, ar tiesa, kad tai – probleminė jūsų miesto vieta?
D.Sabaliūnienė: Jau nuo seniai, dar nuo mano jaunystės. Viskas prasidėjo tada, kai ten ėmė statyti vadinamus komunalinius namus, statybininkams. O kas būdavo seniau tarp tų statybininkų? Visko buvo, ir iš kalėjimo išėję žmonės.
Jie apsigyveno tuose namuose, ten augo kartos. Karta iš kartos juk mokosi. Mūsų laikais, kai būdavome jauni, pareiti Beržų gatve į namus atrodė baisu.
S.Urbonienė: Didelis kriminalinis rajonas.
G.Mirijauskienė: Bendrabučiai yra baisūs tikrai. Ten gyvenantys žmonės, kai ateina dėl kompensacijų, kartais sako, kad savaitgaliais neišeina iš namų. Muštynės, dar kas nors.
D.Sabaliūnienė: Jie – buvę bendrabučiai, dabar ten išpirkti butai.
Beje, narkotikus vartoja tikrai ne jaunuoliai iš skurdžiai gyvenančių šeimų. Iš tokių šeimų juos platina.
G.Mirijauskienė: Ir viskas įvyko (nepilnamečiai apsinuodijo – aut. past.) ne bendrabučiuose, o šalia esančiame daugiabutyje. Tai normalus namas. Bendrabučiai su tuo įvykiu visiškai nesusiję.
Žmones girdėjau sakant: kur buvo to nepilnamečio tėvai? Bet jį tiesiog išleido savaitgalį pas draugą. Taip išeina, kad viskas vyko to draugo bute.
Beje, narkotikus vartoja tikrai ne jaunuoliai iš skurdžiai gyvenančių šeimų. Iš tokių šeimų juos platina.
– Ar pakankamas yra policijos dėmesys?
D.Sabaliūnienė: Pasakysiu iš savo pozicijos: policija į narkotikus žiūri atsainiai. Tame pačiame pastate, kur seniūnija, yra ir moksleivių kūrybos centras. Jo direktorė sako: aš iškviečiau kelis kartus policiją, kai paaugliai greta susirenka, rūko. Bet pareigūnai atvažiuoja po pamokų arba pamokų metu, kada jų jau nebūna.
Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Marijampolės miesto seniūnė Dalė Sabaliūnienė
S.Urbonienė: O jie čia būriais būriuojasi, apie tą visą pastatą.
D.Sabaliūnienė: Kokios vaikų teisės? Mano nuomone, vaikams, paaugliams duota per didelė laisvė. Negalima prie vaiko, paauglio net prisiliesti. Ateina į mokyklą ir jei yra įtarimas dėl narkotikų – tu negali jo (daiktų) net patikrinti.
– Seime po pateikimo pritarta pataisai, kad mokinys mokyklos nustatyta tvarka arba policijos pareigūnui pareikalavus privalo parodyti asmeninius daiktus, siekiant patikrinti, ar į mokyklą neįnešamos draudžiamos medžiagos, gaminiai ir kiti reikmenys.
D.Sabaliūnienė: Taip, pritarė. Reikėjo tokio dalyko – aukų – kad priimtų. Kodėl negalima to padaryti iš anksto?
G.Mirijauskienė: Visi mes abejingi, visi mes prisidedame prie to. Mes patys bijome. Galvojame, kad jei ką nors paaugliams pasakysim – jie mūsų mašiną suniokos.
Žmogus dar galvoja – mane pakas. Niekas nepakas, baikit. Niekas nieko dabar neužkasa. Jau tulpiniai kasinėjo, baigėsi tie laikai. Ne tokie vyrai vieni kitus išduoda ir nepakasa.
Jeigu mano vaiką pasiguldys ant žemės ir spardys, o visi aplinkui numos ranka, nes bijos, kad suniokos jų mašiną?
Aš nebijau tų vaikų. Esu ir į vidurį tarp jų stojusi, ir policiją kvietusi, ir muštynėse dalyvavusi. Nes aš irgi turiu vaikus. Jeigu mano vaiką pasiguldys ant žemės ir spardys, o visi aplinkui numos ranka, nes bijos, kad suniokos jų mašiną?
Ne. Aš lipu per langus, stoju per vidurį, kviečiu policiją. Juos policija, buvo, ir išvežė, o mano mašina kaip stovėjo – taip ir stovi. Nieko nepadarė.
Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Beržų gatvė Marijampolėje
Mes matome, kaip jie vartoja narkotikus, ir nesikišame. Mano vienas pažįstamas sakė: mačiau, kaip atvažiuoja su motociklu, atveža prie parduotuvės narkotikus. Paduoda susuktus į foliją, o paauglys jam – dvidešimt eurų.
Bet ką tu padarei, kad taip nebūtų? Tu? Nieko. Kodėl tu nekvietei policijos, kodėl nieko nedarei?
Ir mes visi tokie. Mes visi – visi iki vieno – prisidėjome prie to jaunuolio mirties. Ir ką kaltinti dabar? Seimą, konservatorius ar kokią Morganą? Kalti mes.
Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Dalė Sabaliūnienė, Gintarė Mirijauskienė, Sandra Urbonienė
– Kalbėdami apie vaikų, paauglių vartojimą, kalbame apie viską – tiek apie elektronines cigaretes, tiek apie rimtesnius narkotikus?
G.Mirijauskienė: Taip. Arba apie elektronines cigaretes su žiurkių nuodais, kai tokia tabletė šaukšte yra ištirpinama ir skystis supilamas į veipinimo prietaisą. Bet kokios pasekmės? Mirtinos. O rimti narkotikai kainuoja pinigus. Ne visi jų turi.
– Kokios reakcijos buvo po šio įvykio? Pokalbiai su policija, tarkime, dėl pokyčių?
D.Sabaliūnienė: Ne. Viskas dabar tiek įslaptina, kad mes sužinojome tik iš spaudos.
G.Mirijauskienė: Dar sužinome iš gyventojų, kurie pas mus ateina.
Kai galvoju apie tą vaiką... Juk ne avarija, ne liga. O, galima sakyti, viskas įvyko iš dykumo.
D.Sabaliūnienė: Vakar ėjau pro tą vietą, kur netoli šarvojimo salė. Tai jaunimas ėjo, ėjo ir ėjo. Būriais.
Niekas nekišo per prievartą, tu pats – laisva valia. Gaila, gaila visų vaikų. Kažkoks tas pasaulis.
G.Mirijauskienė: Gerai, kad ėjo. Gal bent juos ši mirtis sustabdys. Vaikus autobusais reikia vežti į tokias laidotuves ir rodyti, koks skausmas yra tėvams.
Tu guli, tau – 17, tau prieš akis dar buvo visas gyvenimas. Ir kokia beprasmiška mirtis.
Tu dar net negyvenai gyvenimo ir sau taip pasidarei. Ne tai, kad kažkas tau kažką padarė, bet tu pats sau.
Niekas nekišo per prievartą, tu pats – laisva valia. Gaila, gaila visų vaikų. Kažkoks tas pasaulis.
Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Beržų gatvė Marijampolėje
Neramu buvo seniau
„Nieko visiškai nežinome, tik matėme per televizorių“, – apie savaitgalio įvykius Beržų gatvėje sakė prieš pat daugiabutį nuosavame name gyvenančių pensininkų pora.
Pasak jų, neramu šioje gatvėje buvo seniau, o dabar situacija pagerėjusi.
Pora sako, kad gyvendami čia jaučiasi saugiai: „Užsidarome vartus ir viskas. Šalia, kitame nuosavame name, gyvena senutė, iš kitos esančiame name nuolatinių gyventojų nėra.“
Žmonės sako, kad prisiminus dar sovietinius laikus ir tvyrojusį nesaugumą dabar jau pasikeitė gyventojų karta.
„Nors, jei nueitumėte į vieną iš tų bendrabučių, tai ten turbūt sužinotumėte visko. Bet mes į aną pusę gatvės neiname, savo amžiaus pažįstamų čia irgi neturime“, – kalbėjo marijampoliečiai.
Matė atvažiavusias greitąsias
Daugiabutyje, kuriame viskas ir buvo, gyvenanti jauna moteris apie nelaimę sužinojo iš viešos erdvės. Tiesa, tą naktį per langą pastebėjo kieme stovinčius greitosios pagalbos automobilius.
Kaip tik tuo metu į namus grįžo vyresnysis moters sūnus, todėl ji sako prabusi.
Draugė pasakojo, kad šalia esančiame name trylikos metų mergaitę gaivino.
„Sūnus dar paklausė: kažin, ką čia veikia tos greitosios? Per langą mačiau, kai išsivežė du jaunuolius. Ne iš mūsų, iš kitos laiptinės. Bet paskui girdėjau, kad lyg viskas vyko ne mūsų name, o bendrabutyje“, – kalbėjo moteris, nusistebėjusi, kad mirtimi pasibaigęs vakarėlis išties vyko šiame daugiabutyje.
Butą Beržų gatvėje šeima įsigijo maždaug prieš penkerius metus, o prieš pirkdami domėjosi situacija:
„Kai pirkome butą, labai bijojome. Pamenu, kai buvau dar jauna, šia gatvę eidavome į šventes Sūduvos stadione – praeiti būdavo baisu, tie bendrabučiai – kažkas baisaus. Šiuo metu tokių dalykų nėra, aprimę. Negaliu pasakyti, kad čia baisu.
Pamenu, kaip su nerimu laukiau pirmų Naujųjų metų, kai čia apsigyvenome. Bet viskas praėjo ramiai.
Su jaunimu visuose rajonuose kažkas vyksta. Juk jie dar vaikai. Draugė pasakojo, kad šalia esančiame name trylikos metų mergaitę gaivino. Sako, gulėjo laiptinėje, buvo kažko pavartojusi. Pati turiu sūnų, 2011 metų gimimo – tuojau bijosiu į lauką išleisti.“
