Net geriausiais laikais politikos formuotojams sunku paaiškinti visuomenei sudėtingus klausimus.
Vis dėlto, kai visuomenė jais pasitiki, eiliniai piliečiai tiesiog sako: „Daugmaž suprantu, ką mėginate padaryti, todėl nebūtina aiškinti man visų smulkmenų.“ Taip buvo daugelyje pažangios ekonomikos valstybių iki pasaulinės finansų krizės, kai buvo plačiai sutariama dėl ekonomikos politikos krypties. JAV buvo labiau akcentuojama dereguliacija, atvirumas ir prekybos plėtra, o Europos Sąjunga (ES) labiau rūpinosi rinkos integracija. Apskritai vyravo liberalioji (klasikine britiškąja prasme) ortodoksija.
Pasaulinė finansų krizė išsklaidė tiek vyraujančią bendrą nuomonę, tiek visuomenės pasitikėjimą. Akivaizdu, liberalioji ortodoksija JAV pasiteisino ne visiems. Dabar jau priimtini tyrimai parodė, kad ypač nukentėjo vidurinės klasės gamybos darbininkai, susidūrę su konkurencija iš Kinijos.
Kaltinimai skambėjo šitaip: „Akivaizdu, kad politiką formuojančiam elitui, kurio draugai ir artimieji turi garantuotus darbus paslaugų sektoriuje, buvo naudingos pigios importuojamos prekės, ir prekybos jam patikėti negalima.“ Laisvas prekių, kapitalo, paslaugų ir žmonių judėjimas Europoje buvo matomas kaip labiau nei kam kitam tarnaujantis ES nerenkamų biurokratų Briuselyje interesams.
Kai senoji ortodoksija buvo pripažinta nepakankamai gera, o jos šalininkai prarado visuomenės pasitikėjimą, atsivėrė durys neortodoksiniams sprendimams. Nors nestandartinis mąstymas gali duoti gerų rezultatų, politikos nurodymai dar turi būti suprantami ir nepatikliam neprofesionalui. Čia ir glūdi prastos populistinės politikos šaknys.
Jeigu reikia kurti darbo vietas, kodėl neįvedus tarifų, kuriais būtų apsaugoti darbuotojai? Jeigu reikia didinti išlaidas, kodėl tiesiog neprispausdinus pinigų (kaip kad diktuoja šiuolaikinė pinigų teorija)?
Jeigu norime atgaivinti gamybą, kodėl nepabrėžus priklausomybės nuo Kinijos pavojaus ir nepasiūlius subsidijų ir kitų skatinimo priemonių įmonėms, kad jos grąžintų gamybą atgal arba perkeltų ją į draugiškas valstybes? Jeigu reikia užtikrinti didesnį finansų sistemos saugumą, kodėl dar labiau nepadidinus kapitalo reikalavimų bankams?
Kadangi liberalioji ortodoksija visuomenės akyse buvo diskredituota, vėl pasirodė daugelis tokių politikų, kurios anksčiau buvo smerkiamos. Tačiau vienodai svarbu ir tai, kad populistinės politikos, kad ir kokios jos būtų buvusios neprotingos arba nesėkmingos praeityje, patrauklios tuo, kad atrodo akivaizdžiai teisingos ir yra paprastai perteikiamos.
Gerai žinomas amerikiečių apybraižininko H. L. Menkeno posakis „Kiekviena sudėtinga problema turi sprendimo būdą, kuris yra paprastas, aiškus ir neteisingas“. Galų gale, ar kam nors neaišku, kad importo tarifais šalyje būtų apsaugota bent šiek tiek darbo vietų? Nors naujieji tarifai plienui padidins automobilių gamybos sąnaudas šalyje ir todėl galimai šioje pramonės srityje bus prarasta darbo vietų, tačiau šį aspektą reikia apgalvoti papildomai ir paaiškinti yra sunkiau.
Panašiai ir tiekėjo iš Kinijos pakeitimas kitu, iš draugiškos šalies, regis, padarytų tiekimo grandinę atsparesnę potencialaus Kinijos ir JAV konflikto atveju, tačiau sykiu gali sukurti netikrą saugumo jausmą, žinant, kad daugelis tiekėjų iš draugiškų valstybių vis dar kliaujasi gamybai būtinų elementų tiekimu iš Kinijos.
Pasak XX a. liberalaus prancūzų žurnalisto Frederico Bastiato, „blogą ekonomistą nuo gero skiria tik vienas dalykas: blogas ekonomistas apsiriboja matomu poveikiu; geras ekonomistas atsižvelgia ir į matomą poveikį, ir į tą, kurį reikia numatyti“. Vis dėlto kai nėra pasitikėjimo, politikos formuotojų ir ekonomistų perspėjimais apie nematomą antrojo raundo poveikį paprasčiausiai nebus patikėta.
Skatinantieji laikytis fiskalinio nuosaikumo, pavyzdžiui, sulauks daktaro Lemties etiketės, ir jiems bus pasakyta eiti savais keliais, bent jau tol, kol realiosios (pakoreguotos pagal infliaciją) palūkanų normos išaugs iki tokio lygio, kad išsipūtusi viešoji skola pareikalaus taupymo priemonių. Tiki tuo, ką matai, tačiau tas praregėjimas ateina per vėlai.
Todėl Indijoje, nepaisant skaudžios patirties su vadinamuoju Raj leidimu, neseniai įvestos licencijos kompiuterių importui – iš dalies siekiant taip palaikyti vietos gamybą, iš dalies – sumažinti priklausomybę nuo importo iš Kinijos. Tačiau ar buvo atsižvelgta į neigiamas pasekmes IT paslaugų eksportui (didžiausiam Indijos eksporto pajamų šaltiniui) ir Indijos verslui plačiąja prasme? Argentina, populizmo entuziastė, regis, pradeda simpatizuoti ne kairiųjų pažiūrų peronistams, o liberalių pažiūrų dešiniojo sparno atstovui, kuris žada sutvarkyti infliaciją, greta kita ko, (ir vėl!) įvesdamas JAV dolerį.
Pastaruoju metu sunku nepasiduoti pesimizmui. Pramoninėse šalyse švytuoklė pasisuko nuo nenuosaikaus tikėjimo liberaliąja ortodoksija prie tikėjimo populistinėmis politikomis, kol jų trūkumai vėl pradės badyti akis. Geriausia, ko galime tikėtis, – kad, priešingai nei situacija Argentinoje, švytuoklė vėliau nepersimes prie kito kraštutinumo ir kad iš to proceso būsime bent ko pasimokę.
Komentaro autorius – Raghuramas G. Rajanas, Čikagos universiteto Buto verslo mokyklos finansų dėstytojas, buvęs Indijos centrinio banko valdytojas ir TVF vyriausiasis ekonomistas.
Autoriaus teisės: „Project Syndicate“, 2023 m.
Autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija.
Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas – asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos „Verslo žiniose“, „Sodros“, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.
